Naujienos

Dalinamės akimirkomis iš susitikimo su Tomašu Domanskiu (Tomasz Domanski). 

Saulėtą gegužės 23-iosios vidurdienį Europos parke į miško gilumą traukia lankytojų grupė – nuo studentų iki svečių iš užsienio. Visi jie juda ta pačia kryptimi – į lenkų menininko Tomašo Domanskio naujo kūrinio pristatymą.

Miško tankmėje, tarp aukštų pušų ir šviesos lopų, atsiveria netikėtas vaizdas – masyvi iš nerūdijančio plieno suformuota konstrukcija, primenanti milžinišką žemės formavimo įrankį ar grėblį. Viename gale ji remiasi į didelį ratą, apačioje išsidėstę dantyti elementai braižo šviesaus žvyro paviršių. Griežta industrinė forma kontrastuoja su aplinkos žaluma, o saulės spinduliai, krisdami pro medžių lajas, ant metalo paviršiaus kuria nuolat kintančius šešėlius – tarsi pats kūrinys kvėpuotų kartu su gamta.

Aplink susibūrusi minia pamažu nutyla. Pristatymą pradeda pats menininkas Tomašas – jo kalbą iš lenkų į anglų verčia žmona. Greta stovi Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, stebėdamas, kaip lankytojai reaguoja į naują objektą erdvėje, kur kiekviena skulptūra turi savitą santykį su gamta.

Tomašas pasakoja, kad jo kūrybos esmė – įtraukti žmogų: „Man svarbu, kad žmonės taptų kūrinio dalimi. Kai jie įsitraukia, menas užbaigia ratą.“ Jis šypsosi rodydamas į instaliaciją, kurią pavadino „meditacijos ratu“ – vietą, kur judėjimas, garsas ir prisilietimas tampa patirties dalimi. Kalbėdamas apie kūrinį, jis savo mintis papildo cituodamas lenkų menininką, tapytoją Jerzy Nowosielskį: „Paveikslas sukuriamas du kartus: pirmą kartą – menininko, o antrą kartą – žiūrovo.“ Taip pat jis pabrėžia, kad menas jam svarbus tada, kai į jį įsitraukiama – tuomet žmogus pats tampa kūrybiškas.

Gintaras Karosas pabrėžia, kad tokie kūriniai Europos parkui yra itin svarbūs: jie ne tik papildo kolekcijos įvairovę, bet ir kviečia lankytoją veikti, liesti, patirti. „Tai nėra skulptūros, skirtos vien žiūrėjimui, – sako jis, – tokie kūriniai reikalingi, nes skatina žmones būti aktyviais, smalsiais ir įsitraukusiais.“

Pristatymo metu dalyviai ne tik klauso, bet ir stebi, kaip kūrinys veikia erdvę – kaip jis „kalbasi“ su mišku, šviesa ir žvyru po kojomis. Netoliese esanti kita skulptūra, primenanti karuselę, jau traukia smalsuolius, aplink ją girdėti juokas ir judesys.

Paklaustas, kokia mintis lieka pamačius kūrinį, G. Karosas atvirauja: „Kūrinys kalba universaliomis temomis – apie žmogaus pėdsaką pasaulyje, apie tai, kas lieka po mūsų. Mūsų pėdsakai gali išnykti, būti užpustyti ar ištrinti, tačiau kartu egzistuoja natūralus noras palikti kažką išliekamo. Man atrodo, kad būtent apie tai šis kūrinys ir kviečia susimąstyti.“

Po oficialios dalies prie kūrinio lieka stoviniuoti žmonės. Vieni tyliai stebi, kiti jau bando jį paliesti ar apeiti iš skirtingų pusių.

Praeivė Renata, stabtelėjusi kiek nuošaliau, sako: „Gali patekti į transą su šiuo kūriniu.“

Kiek kitokį požiūrį į meditaciją turinti Rūta dalijasi įspūdžiais: „Gamtoje meditacija tarsi ateina savaime, o čia reikia įdėti pastangų – interaktyvumas iš tavęs kažko pareikalauja.“

Tuo tarpu ilgametis parko lankytojas Audrius, atidžiai apžiūrinėdamas konstrukciją, džiaugiasi, kad Europos parke atsirado dar vienas kūrinys, kviečiantis įsitraukti. „Esame įpratę prie muziejų, kuriuose nuolat girdime: „nelieskite“. O čia priešingai – galime liesti, jausti, patirti, – mintimis dalijasi jis. – Galima stumti elementus, klausytis atsirandančių garsų, pereiti per smėlio kalveles, palikti savo pėdsaką, o paskui jį užlyginti ir išgirsti malonų girgždančio smėlio garsą.“

Klausantis šių skirtingų reakcijų tampa aišku – kūrinys kiekvienam atsiveria kitaip. Vienam jis artimas zen sodų ramybei, kitam – technikos ir judesio prisiminimams, trečiam – tiesiog žaidimui su erdve.

Saulei blyksint pro medžių viršūnes, metalo paviršiuje dar ilgai mirga šviesa, o žvyro paviršiuje lieka nauji, dar ne visai užlyginti pėdsakai. Kažkas išeina tylėdamas, kažkas dar kartą grįžta prie kūrinio. Europos parkas, kaip ir visada, lieka gyvas – ne tik dėl skulptūrų, bet ir dėl žmonių, kurie jas patiria.

Skaistės Budrytės tekstas