Naujienos

„Neatpažinto augimo erdvė“, įspūdingas didelį kalvotą plotą užimantis kraštovaizdžio meno kūrinys žavi ir nusimanančius apie meną, ir mažai jį pažįstančius, mažus vaikus ir suaugusius. Neretai dar vadinamoms „velykiniais margučiais“, „dinozaurų kiaušiniais“, didžiulėms apsamanojusioms formoms Magdalena Abakanowicz (1930–2017) atrado vietą miškingoje kalvotoje gamtinėje muziejaus po atviru dangumi Europos parko aplinkoje netoli Vilniaus.

Šio kūrinio vizija menininkei kilo tik jau atvykus į Lietuvą, 1997 metais, vaikštant po Europos parką, tyrinėjant jo aplinką. Čia pirminę idėją sukurti parkui nedidelę skulptūrą greitai pakeitė kita, monumentalaus kūrinio, ypatingai tinkančio būtent šiai erdvei idėja. Menininkė atrado vietą, kuri jai paliko įspūdį. Vietą, kuri nėra tiesiog „skulptūrų zoologijos sodas“, tačiau kur menas atranda organišką būvį su gamta. „Tai miškas su visomis paslaptimis, kur kiekvienas medis skirtingas, kiekvienas turi savo charakterį. Ir staiga čia atsiranda akmenys, skulptūros... Jos ištirpsta gamtoje, susilydo su ja.“ Ji ir pati turėjusi viziją, svajonę sukurti panašią erdvę Lenkijoje, kuri, deja, liko neįgyvendinta dėl biurokratinių kliūčių. Čia, Europos parke, Magdalena Abakanowicz pajuto galinti „apgyvendinti“ ypatingą kūrinį.

    

Autorė, Magdalena Abakanowicz ir jos pirmasis kūrinys Europos parko muziejuje, „Neatpažinto augimo erdvė“

„Magdalena Abakanowicz yra lenkė, bet ji priklauso visam pasauliui“ – teigė garsus meno kritikas Michaelas Brensonas. Iš tiesų, ja žavimasi visame pasaulyje. Kita vertus, ji nepriklauso niekam. Savo menu ji „perkuria“ pasaulį iš naujo, ir šis nuolatinis jos viduje degęs impulsas, siekis išreikšti, vidinę realybę paversti išorine, tam tikra prasme buvo kūrėjos gyvenimo religija.

Sudėtinga menininkės istorija ilgainiui sugulė knygon „Tikėjimas menu“ (Faith in Art). „Keistos galios tvyrojo miškuose ir ežeruose, kurie priklausė mano tėvams“ – rašo menininkė. Savo istoriją ji pradėjo kalbėdama apie mistiškas vaikystės patirtis, ją supusius, žmonių saugomus, mitus ir prietarus. Vis tik būti tiesiog vaiku jai nebuvo lemta.

Magdalena Abakanowicz gimė aristokratiškoje šeimoje. Jai buvo devyneri kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tarp jos knygoje „Tikėjimas menu“ aprašomų vaikystės prisiminimų – karo laikotarpio Lenkija. Pavyzdžiui, 1942–ieji, kai Hitlerio karui su Rusija tebesitęsiant nešildomais vagonais į Vokietiją buvo vežami vaikai, išlikę vaizdiniai – sušalę mėlynakiai šviesiaplaukiai vaikai, negyvi krintantys iš vagonų kareiviams duris atidarius. Sustingę ir kieti, lyg skulptūros…

Magdalenai Abakanowicz buvo 13–a, kai kartą į šeimos namus ėmė belstis girti vokiečių kareiviai. Mergaitės akyse nuskubėjusi durų atverti motina buvo pakirsta kareivių kulkų, kulkos nutraukė jos ranką per alkūnę, tada nukirto nuo peties, krauju pasruvo ir kita ranka. Motina tąkart išgyveno, tačiau liko suluošinta, be rankos.

14-etė Magdalena tapo karo pabėgėle, palikusia visam laikui namus. Paauglei teko pabūti karo ligoninių darbuotoja. Vėiau save mergina atrado sporte, išsiskyrė kaip išskirtinė bėgikė, kuri būtų galėjusi dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl savo šeimos ir praeities anuomet negalėjo gauti paso ir išvykti iš socialistinės Lenkijos Liaudies Respublikos.

Meno studijų metais Magdalena Abakanowicz buvo ypač blogai vertinama dėstytojų. Ji ilgus metus kentė kritiką, tačiau užsispyrusi laikėsi savo ir nepasidavė tuometinių ją supusių akademikų reikalavimams. Regis, šis užsispyrimas ir atkaklumas, nepaliaujamas judėjimas pirmyn išliekant ištikimai savo vidiniam balsui puikiai charakterizuoja menininkę. Tai jos išskirtinė stiprybė, juntama ir darbuose.

Baigiantis 7–ajam dešimtmečiui Magdalena Abakanowicz galiausiai išvyko iš šalies, buvo pakviesta į JAV. Čia menininkė sulaukė staigios didžiulės šlovės.

Magdalenos Abakanowicz kuriamas menas kelia įvairius įspūdžius. Kartais jis – kažkuo šiurpus ir lyg atpažįstamas, rodos, kelia neaiškų deja vu jausmą. Kad ir garsieji Abakanai, pavadinti pagal menininkės pavardę, kuri, pasirodo liudija ryšius su senos mongolų totorių giminės vadų atšaka, – Abaka-Khan.

Magdalenos Abakanowicz kraštovaizdžio meno kūriniai – lyg patyriminės, kontempliacijai skirtos erdvės. Menininkė sakė, kad „žmogaus nuostatoje į daiktus jį supančioje aplinkoje glūdi gilus aklumas, nes tai, ką iš anksto žinome apie daiktus, neleidžia mums jų išties matyti. Taip ir mano kūriniai, turi begalę reikšmių, tačiau matomi kaip dekoracijos ar pritaikomi objektai“.

Žmogiškas figūras Magdalena Abakanowicz ėmė kurti tik būdama 40 metų amžiaus. Ji atrado, kad kai trūksta kai kurių kūno dalių, galima dar labiau pabrėžti, stipriau išreikšti likusias, ir jose išlieka asmenybė. „Veidas gali meluoti, kūnas – ne“, – sakė ji. Be to, veidas tarsi eliminuotų likusias kūno dalis.

Magdalena Abakanowicz. Burtininkas

Magdalena Abakanowicz sukūrė apie du tūkstančius figūrų – stovinčių, sėdinčių, einančių, šokančių…

Ir visad Magdalena Abakanowicz kūrė taip, kaip jautė, kalbėjo apie tai, kas jautru, svarbu, skausminga. „Ar mano menas nėra – kaip kad prakaitas, simptomas mano egzistencijos?...“ Tam tikra prasme, regis, ji ir negalėjo nepaklusti šiam vidiniam, kūrėjos imperatyvui. Magdalenos Abakanowicz menas – kita tikrovė. Menininkė buvo įsitikinusi, kad „vaizduotė yra galingesnė už tikrovę, ar greičiau – ją pakeičia“.

Savo figūras menininkė dažnai suburdavo į grupes ir taip kūrė minią, už kurios barjero pati jautėsi saugi. Saugi nuo to, kas kelia baimę, nuo to, kurio istorija – beprasmis žudymas ir destrukcija.

Magdalenos Abakanowicz darbai palieka įspūdį. Jie turi poveikį. Dažnai monumentalūs, spinduliuojantys ir stiprybę, ir švelnų erotiškumą. Sukurti iš medžiagos, lyg odos, lyg kailio, ir stiprūs, ir švelnūs. Šioje medžiagoje atsispindi, vizualizuojasi menininkės mintys. Paslaptingi objektai, objektai, dažnai didesni už žmogų, didesni už pačią kūrėją. Formos, į kurias galima lyg ir „įeiti“. Saugūs. Atrodo, kad juose sukaupta tai, kas slapta, kas baisu, bet ir kas trokštama. Spalvos intensyvios, tamsios arba ryškios, – juoda, intensyvi raudona, žemės ruda…

Abakanai, www.abakanowicz.art.pl

Pirmąkart į Lietuvą, į Europos parką, Magdalena Abakanowicz su meno kritiku Michaeliu Brensonu atvyko 1997 metais. Čia ji lankėsi penkiskart. Visuomet mėgavosi šia aplinka, pripažino ir vertino tai, ką šiame gamtos kampelyje pavyko sukurti menininkui Gintarui Karosui. Kai vieno iš vizitų metu (tuomet buvo kuriamas Vidmanto Bačiulio dokumentinis filmas „Pasivaikščiojimas po Europos parką“, 2005 m.) Magdalenai Abakanowicz filmo kūrėjai apmokėjo nakvynę viešbutyje Vilniuje, ji vis dėlto norėjo likti Europos parke, – geriau ilgiau pabūčiau šioje erdvėje...

1998 m. spalio 14 d. laiške Magdalena Abakanowicz apie Europos parką, jo kūrėją, sakė: „Jo darbai išreiškia pačią svarbiausią mintį. Išraiškingi, be jokių nereikalingų detalių, jie keičiasi kintant orui, suteikdami ypatingos reikšmės rūkui, lietui, sniegui. Jie nesileidžia nustelbiami kaip svetimšaliai miške tarp žolės ir gamtos išbarstytų akmenų.<...>

Gintaro Karoso stiprybė – labai natūralus jo ir jo žmonos elgesys gyvenant be jokių pretenzijų. Aplinka, kurioje jis su žmona gyvena ir dirba, leidžia žvelgti giliau ir atmesti besikeičiančias madas. Išraiškos būdą čia lemia izoliacija ir individualūs sprendimai. Apribojimai padeda kūrybiškumui. Manau, kad šias ypatingas sąlygas atskleidžia jo darbų kokybė. Pusės šimtmečio Lietuvos okupacija lėmė žmonių charakterio tvirtumą, leido jiems apsispręsti ir prisiimti atsakomybę dėl darbų, kuriuos jie pasirinko savo gyvenime.“

1998 metais užbaigtą Magdalenos Abakanowicz „Neatpažinto augimo erdvę“ Europos parke sudaro 22 didesnės ir mažesnės ovalios formos objektai, tikslingai išdėstyti kalvelių šlaituose ir papėdėje. Miško supamos milžiniškos, kai kurios apie 4 m aukščio, ir kitos, mažesnės, betoninės formos gražiai pasidengusios puriom sodriai žaliom samanom. Visa kompozicija kažkuo užburianti, ir žiūrovas, įžengęs į šią erdvę, neretai pasijunta lyg atsidūręs visai kitoje plotmėje.

Magdalena Abakanowicz. Neatpažinto augimo erdvė

Magdalena Abakanowicz mirė prieš penkerius metus, 2017-aisiais, balandžio 20 d. Menininkės kūrinių esama visame pasaulyje, ji surengė daugiau kaip šimtą parodų. Per savo meną ji siekė kontakto, bendravo su žmonėmis, kalbėjo jiems. Ir tebekalba. Kviečia įžengti į jos sukurtą erdvę, tarp užburiančių paslaptingų formų, į „meno mišką“. Ne tiek stebėti, kiek – patirti.