Naujienos

Muziejus po atviru dangumi Europos parkas įgyvendina naują parodą, kurioje pristatomi trijų Lenkijos menininkų, Jaroslavo Peržko, Piotro Zamojskio ir Tomašo Domanskio, kūriniai kvies lankytoją įtraukiančiai šiuolaikinio meno patirčiai.

Kiekvienas iš naujųjų šiuolaikinio meno kūrinių itin savitas savo išraiška, santykiu su aplinka ir su žiūrovu, tačiau atrasime, kad visi jie yra vienijami universalių temų – laiko, laikinumo, kaitos, transformacijos. Ši paroda – tai kvietimas šiuolaikinio meno patirčiai „susitinkant“ su meno kūriniu tokiu gyliu, kokį pasirinksime, – gal tai bus paliečiantis meditatyvus potyris, žaismingumo momentas, egzistencinės prasmės paieškų vidinis aidas… Bet kokiu atveju, laikas, skirtas susitikimui su meno kūriniais gamtoje, – tai dvasią ir kūną gaivinantis atokvėpis, prasmingas laikas sau, arba su artimais žmonėmis.

Asmeninė, kontempliatyvi patirtis: Jaroslavo Peržko „Padauginti pėdsakai“

Jaroslavo Peržko (Jarosław Perszko, g. 1962, Hajnówka) kūrinys „Erdvė vienam žiūrovui“ priklauso serijai „Padauginti pėdsakai“ (Multiplied traces). Centrinė šios serijos tema – ryšys tarp medžiagos atminties ir žmogaus egzistencijos. Pasak menininko, kai matome galutinį meninės kūrybos produktą, galime identifikuoti tam tikrą įvykusį multiplikacijos procesą. Pirmas individualizuotas kūrėjo veiksmas, regis, yra numatytas, turi  savo prigimtį, tačiau sekantys veiksmai jau kyla, randasi lyg ir atsitiktinai. Čia menininkas kelia klausimą: ar kūryboje serijų, sekų elementų skirtumai yra sąlygojami tik atsitiktinumo? Nors ir atrodo kaip atsitiktinumas, ar netgi techninė klaida, Jaroslavas Peržko teigia, kad jo kūriniuose šie, taip vadinami meniniai pėdsakai, yra integrali kūrinio dalis. Todėl kūrėjas renkasi nepašalinti proceso metu užsilikusių detalių, ar pirštų antspaudų, nes visa tai kūrinyje liudija jo asmeninę egzistenciją ir suteikia prasmę įrašytam momentui, – laikui, dokumentuotam objekto formoje.

Laikas – itin svarbi menininkui tema. Kaip mes iš tiesų gebame jį suvokti ir patirti, kaip jis leidžia mums realizuoti veiksmus ir kūrybą, tačiau, būdamas abstrakčiu konceptu, yra kiekvieno suvokiamas labai asmeniškai, skirtingai. Nors visi mes naudojame tuos pačius matus laikui matuoti, jį suvokiame ir jaučiame kiekvienas savaip. Kiekvienam iš mūsų laikas teka skirtingai. Pasak Jaroslavo Peržko, laikas yra lygiai taip pat taip susijęs su meno keliamais klausimais, problemomis, kaip ir su kasdieniu gyvenimu. Ir jei laikas yra toks svarbus mūsų gyvenime, jis turėtų būti regimas, kaip meninio objekto estetinės vertės elementas. Laiko matmuo egzistuoja visame kame, kas mus supa. Vienas iš paprastų būdų jį užčiuopti yra naudoti veiksmų sekos, pasikartojimo fiksavimą, kaip metodą vizualinei laiko dokumentacijai meno kūrinyje. Nes ką mes bedarytume, kas bevyktų, tai vyksta kaip įvykių seka. Savo kūryboje autorius siekia taip manipuliuoti forma, kad būtų galima kuo aiškiau suvokti laiko komponentą joje.

Žiūrovas Jaroslavo Peržko išlietame metaliniame reljefe atras pasilikusį veiksmo, kūrybinio pėdsako, ar jų sekos, pasikartojimo įrašą. Čia kiekvienas paliekamas su šviesa, šešėliais ir medžiaga, taip gimsta tam tikras vidinis aidas.

Jaroslavas Peržko kviečia į susitikimą su savimi, į laiką (kiek jo žiūrovas pasirinks skirti) introspekcijai, individualiam patyrimui. Menininkas kelia pastovumo, nekintamumo klausimus. Kas lieka, kai kūrėjo gestas, veiksmas atliekamas, kai jis praeina?

Transformacija, vienas iš svarbiausių autoriui meninės kūrybos aspektų, nesibaigia, kai menininkas užbaigia kūrinio formavimo procesą. Objektas, atiduotas, paliktas konfrontacijai su žiūrovu, tęsia transformaciją, toliau kinta, tik jau visai kitu, patirties lygmeniu – kuria galimybę materijos ir dvasios sintezei.

Žaismingas laikinumas: Piotro Zamojskio „Anagramos“

Viskas nuolatos keičiasi, nieko nėra pastovaus. Apie tai, nors žinoma, ne tik, savo kūryba, ir konkrečiai Europos parko muziejuje pristatomu kūriniu, kalba menininkas Piotras Zamojskis (Piotr Zamojski, g. 1963 m., Olštynas). Tai iš trylikos gana masyvių didžiųjų raidžių sudaryti žodžiai, frazė iš akmens, žinutė pievoje. Ne kas kitas, o žiūrovai turės laisvę „žaisti“, vis keisti, dėlioti naujus žodžius, taigi pirminė, menininko parinkta frazė mainysis vis į kitą. Keičiantis prasmei, keičiasi instaliacijos kontūrai, akmeninės raidės žemėje palieka pėdsaką. Šios žymės, žolė, pakeitusi spalvą, – lyg gyvas liudijimas, kad visa kas mainosi, nėra pastovu ir nekintama. Mes kiekvienas turime galimybę pasisakyti, išreikšti save, tačiau tai – tik tarpsnis, momentas laike. Po jo eina kitas momentas, kita, kito žmogaus mintis, kitas kontūras, kitokia struktūra erdvėje. Ši „Anagramų“ transformacija vyksta paprastai ir natūraliai, o kartu žaismingai. Menininko Piotro Zamojskio požiūriu jo kuriamos Anagramos yra sėkmingos, kai jose dera ir logika, ir atsitiktinumas, ir rimtumas, ir humoras.

Piotras Zamojskis savo kūryba siekia įtraukti žiūrovą į procesą. Jam įdomu, kokį atgarsį kituose gali sukelti savo darbais. Menininkas neretai leidžiasi į lingvistinius žaidimus, įvaldęs anagramų techniką, eksperimentuoja žodžiais, frazėmis, tyrinėja erdves tarp prasmės ir beprasmybės, gravitacijos ir nesvarumo, gilinasi į socialines distancijas, kalbų skirtumus ir panašumus (pavyzdžiui, „Nu (A Jiffy)“, 2014, Diuseldorfas, „PAS ICI (Not Here)“, 2023, Magdeburgas ir kt.).

Piotro Zamojskio darbas Europos parke reprezentuoja tam tikrą pokyčio, perrašymo procesą, tačiau ne popieriuje, o gamtinėje aplinkoje. Panašiai kadaise būdavo naudojami palimpsestai – pergamentai ar papirusai, kurie buvo naudojami pakartotinai: vieną tekstą pašalinus, ant to paties paviršiaus buvo rašoma ir antrą, ir trečią kartą… Atėjęs prie Piotro Zamojskio instaliacijos, žiūrovas atras muziejaus erdvę, pievą, kurioje kažkas „užrašyta“, tačiau galima perrašyti iš naujo, pakeičiant raidžių seką, žodžių prasmę ir meno kūrinio formą. Tai menininko kūrinys, kurio realizavimas pasiekiamas per kolektyvinę kūrybą, į kurią gali įsitraukti ne tik menininkas, bet ir žiūrovas.

Šis Piotro Zamojskio kūrinys taipogi yra kvietimas tam tikram socialiniam žaidimui – dialogui, pokalbiui. Pats kūrinio autorius siūlo, kad jo sukurtas anagramas iš raidžių, sudarančių muziejaus pavadinimą (EUROPOS PARKAS) kas kiek laiko keistų žiūrovų siūlomos anagramos. Pasirinktos raidės suteikia laisvę kurti anagramas įvairiomis kalbomis.  Taip menas tampa erdve nuolatos atvirai, daugiakalbei interakcijai, kuri prasidėtų pirmąja Piotro Zamojskio pasiūlyta fraze anglų kalba: USE A PROP OR ASK. Ar norėtumėte atsiliepti ir atsakyti menininkui savo žinute, sudaryta iš šių trylikos raidžių?..

Viskas sukasi ratu: Tomašo Domanskio „Meditacijos ratas“

Tomašo Domanskio (Tomasz Domanski, g. 1962, Vroclavas) „Meditacijos ratas“ – tai kūrinys, paveikiai perteikiantis visa ko laikinumo idėją. Tomašo Domaskio instaliacija Europos parke paskatins žiūrovą susimąstyti apie transformacijos, nuolatinės kaitos ir laikinumo klausimus, o nuolatinio sukimosi ratu suvokimas nukels į meditatyvią būseną.

Tomašas Domanskis yra skulptūrų, objektų, instaliacijų, performansų, video ir Žemės meno kūrėjas, savo idėjoms atskleisti pasitelkiantis ir uždaras, ir atviras erdves, dažnai gamtines medžiagas – ledą, vašką, ugnį, taip pat atliekas, perdirbtus objektus. Tarp menininko tyrinėjamų temų – trumpalaikiškumas, cikliškumas, ryšys tarp gamtos ir žmogaus egzistencijos. Jam svarbi medžiaga, jos ypatybės, perdirbimo idėja. Svarbios Tolimųjų Rytų filosofinės sąvokos. Visa tai atsispindi menininko kūryboje ir leidžia žiūrovui pajusti meno kūriniais perteikiamą koncepciją, ir vidinius minties, jausmo atgarsius, kurie kyla stebint šiuos darbus.

Tomašo Domanskio instaliacijos Europos parke forma – didelis apskritimas žemėje, kurį brėžia menininko sukonstruotas žmogaus sukamas įtaisas Pats savaime šis procesas, judėjimas ratu, tarsi užburia, ramina.

Žengiame šia Žeme, ir atrodo, paliekame pėdsaką. Stebime, ir kartais žavimės, o kartais baisimės gamtos procesų, arba žmogaus darbo, kūrybos vaisiais. Tačiau ilgainiui, kartais greičiau, kartais lėčiau, visi palikti pėdsakai nusitrina, visa išnyksta. Telieka stebėti šį neišvengiamą kitimą laiko tėkmėje, ir priimti, kad niekas nėra amžina šioje Žemėje. Tomašo Domanskio kūrinys Europos parke – it tiksli, paveiki šio vyksmo iliustracija.

Europos parkas – jau daugiau nei tris dešimtmečius muziejinę, kultūrinę veiklą vykdanti įstaiga Vilniaus rajone, sulaukusi ne tik nacionalinio, bet ir tarptautinio pripažinimo. Čia universalia meno kalba įprasminamas Europos centras. Vientisas 55 ha šiuolaikinio ir modernaus kraštovaizdžio ansamblis yra kultūros paveldas. Muziejuje po atviru dangumi įkurdina beveik pusantro šimto kraštovaizdžio meno darbų ir skulptūrų.

Didžiulės meninės vertės ekspozicija – visiems prieinama ir įkvepianti, čia kiekvienas gali saugiai pasivaikščioti po atviru dangumi ir pasijusti paliestas, – estetikos, idėjų, savo paties atspindžio.

Kai kuriems muziejus tampa mėgstama vieta, į kurią vis sugrįžtama, lyg į gerai pažįstamą, jaukią praeitį, kartu vis atsinaujinančią. Sugrįžtama pailsėti, atsigauti, pasidžiaugti, paliudyti kas pasikeitę – parke, pasaulyje ir savyje.

Projektą „Lenkijos menininkų skulptūrų paroda po atviru dangumi Europos parke“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vilma Dečkutė