Europos centro muziejus EUROPOS PARKAS

Naujienos

Europos parke – Japonijos menininkės kūrinys Marijai Gimbutienei

2021 05 12

„Kurdama šią kompoziciją daug galvojau apie supančią aplinką: dangus, žemė, šaltinis, ąžuolas, smėlis, žolė, varlės, stirna, kiškiai... Trys akmeninės kolonos: Įėjimas, Atrama, Išėjimas. Galvojau apie žmones, apie šalį, apie atgimimą“ – taip apie savo kūrinį Europos parke pasakojo Japonijos menininkė Tei Kobayashi. 

Istorija prasidėjo 1994-aisiais. Europos parko kūrimo pradžioje jaunas menininkas Gintaras Karosas (anuomet 26 m.) tiesiog gyveno idėja – sukurti išskirtinę šiuolaikinio meno erdvę dalyvaujant viso pasaulio, įvairių kultūrų menininkams. Anuomet, rengdami jau antrąjį tarptautinį skulptūros simpoziumą, Gintaras su žmona Lina rašė ir plačiai siuntė laiškus, pristatančius idėją, viziją ir kviečiančius viso pasaulio menininkus prisidėti prie jos įgyvendinimo.

„Vieną naktį faksu atėjo žinia iš Japonijos – atsiliepė menininkė, norinti prisidėti, turinti idėją archajiška moteriškumo, balanso, harmonijos tematika“ – prisimena Europos parko kūrėjas, skulptorius Gintaras Karosas. „Japonija, jos kultūra ir estetika man buvo artima nuo studijų laikų. Tai buvo pirmas kontaktas su menininke iš tokios tolimos, egzotiškos šalies. Norėjosi, kad ji sudalyvautų“. 

„Lietuva buvo šalis, apie kurią žinojau labai mažai“

Šiandien paklausta apie aną, pirmąją viešnagę Lietuvoje, menininkė Tei Kobayashi mielai dalinasi prisiminimais ir šiandienos įžvalgomis:

Lietuva buvo šalis, apie kurią žinojau labai mažai.  Toks gražus paprotys pasitikti žmogų oro uoste su gėlėmis ir šilta šypsena, – aš pasijutau gerbiama ir mylima nuo pat atvykimo momento.  Lietuva yra šalis, kuri (1939–1940) priėmė Japonijos diplomatą, Chiune Sugihara, ambasadorių, nepaklususį savo šalies įsakymui neišduoti tranzitinių vizų persekiojamiems žydams, bėgusiems nuo nacių mirties nuosprendžio. Viešnagė Europos parke ir „Yoni“ kūrimas buvo viena iš pačių svarbiausių mano gyvenimo meno patirčių. Noriu padėkoti muziejaus kūrėjui Gintarui Karosui už paramą, už tikėjimą tuo, ką aš įsivaizdavau. Jo svajonė skulptūrų parko forma skleisti grožį pasauliui Europos parke tapo realybe. Man garbė būti dalimi šios vizijos. 

Europos parke Tei Kobayashi išties turėjo kitokią patirtį. Visų pirma, ji atvyko neturėdama planų kurti ilgalaikio, išliekančio meno kūrinio, tik, kaip jai buvo įprasta, surengti performansą, sukurti instaliaciją. Tai buvo pirmas kartas, kai jos kūrybos rezultatas – ne tik renginys, ne tik vaizdo įrašas, tačiau išliekanti skulptūra. 


„YONI: Marijos Gimbutienės atminimui“

Tei Kobayashi savo kūrinį Europos parke dedikavo išskirtinei asmenybei, garsiai mokslininkei Marijai Gimbutienei, kuri tais pačiais, 1994 metais, vasario 2 d., būdama 73 m., paliko šį pasaulį. 

Vilniuje, gydytojų šeimoje užaugusi Marija Alseikaitė Gimbutienė patyrė karą, sovietinę ir nacistinę okupacijas.  Pergyvenusi visus sunkumus, pasitraukusi iš Lietuvos į JAV, vėliau ji tapo žymia mokslininke. Pripažinimą Marijai Gimbutienei atnešė jos Kurganų hipotezė apie indoeuropiečių kilmę ir palaipsnį pasklidimą dabartinėje Europos teritorijoje. Mokslininkė itin daug dėmesio skyrė neolito laikotarpio, iki indoeuropiečių įsiveržimo į Europą, tyrinėjimams. Ji teigė, kad anuomet, „Senojoje Europoje“, vyravo kitokia – taiki ir idiliška, matristinės visuomenės socialinės sistemos, Deivės civilizacija, kurioje vyravo nematerialios vertybės ir kūrybiškumas. 

Marijos Gimbutienės tyrinėjimai ir atradimai atskleidė svarbius naujus faktus ir prisidėjo prie kitokio, naujo požiūrio formavimosi antropologijos, archeologijos, mitologijos srityse. Įdomu, kad esama netiesioginio giminystės ryšio tarp Marijos Gimbutienės ir Gintaro Karoso – garsiosios archeologės pavardė įrašyta Gintaro Karoso genealoginiame medyje. 

Meno kūrinys, išsiskiriantis subtilumu, lengvumu, harmonija

Skulptūrinę Tei Kobayashi kompoziciją Europos parke pavadinimu „YONI: Marijos Gimbutienės atminimui“ sudaro trys skirtingo aukščio stulpeliai, sudaryti iš įvairiaspalvių, vienas ant kito suvertų akmeninių žiedų. Tai itin darniai su aplinka susiliejantis kūrinys, savo subtilumu atliepiantis  Rytų kultūros bruožus, siekį kalbėti simboliais, ir garsiosios mokslininkės Marijos Gimbutienės pasaulėžiūros aspektus.  Kūrinio idėja susijusi su mitologija, moteriškumo ir vyriškumo, gyvybiškumo samprata. „Yoni“ – tai pradžia, įsčios, šaltinis. Anot autorės, „dangus ateina į žemę per trijų kolonų sukurtą įėjimą“.

Vieną ankstyvą rytą vaikštinėjau tarp ąžuolų...

Praėjo 27 metai, tačiau Tei Kobayashi gyvai prisimena anuomet patirtus įspūdžius, Europos parke patirtą įkvėpimą, apmąstymus. 

 Akmeninės kolonos aplink vandens telkinį, „Yoni: Marijos Gimbutienės atminimui“, yra kūrinys, skirtas šio (Europos parko) ąžuolų miško deivei. Tai atminimas Marijai Gimbutienei, kuri paliko šį pasaulį kiek anksčiau nei aš buvau pakviesta į Lietuvą kurti šios skulptūrinės kompozicijos, atlikti lyg ir pavasario šventės apeigų.

Žinojau apie Mariją Gimbutienę, lietuvę moterį, pašventusią savo gyvenimą visame pasaulyje garbinamų deivių tyrinėjimams, darbams šia tema. Trys kolonos, sustatytos aplink tvenkinį, skirtos dangaus energijai nukreipti į žemę, gyvybei kurti.

Vieną ankstyvą rytą vaikštinėjau tarp ąžuolų, miške ir atradau šį tvenkinuką, jame troškulį malšino stirna. Ši vieta buvo toli nuo įėjimo į skulptūrų parką, tai buvo tylus pasivaikščiojimas giraitėje. Šis miškas ir tvenkinys yra integrali meno kūrinio dalis. Tai kraštovaizdžio (site-specific) meno kūrinys, skulptūrinė naujos gyvybės, gimstančios savo nepriklausomybę atkuriančioje šalyje, ekspresija. Lietuva buvo vėl betampanti savimi. Deivė suteikė jai savo palaiminimą. Nors sovietinio režimo liekanų dar tebebuvo, šie likučiai jau nebebuvo susiję su priespauda, tačiau su rekonstrukcija. Nauja pradžia, atgimimu. Deivė pasirodo ąžuolų giraitėje, ji vėl pripildo žemę. Aš suvėriau akmenukus kaip maldos karoliukus, gyvenimo karolius į gyvenimo kolonas. Meldžiausi ąžuolų giraitės deivei, kad pajėgčiau sukurti kažką, skirtą džiaugtis gražios tautos atgimimu. Marija Gimbutienė buvo palikusi šį pasaulį prieš (mažiau nei) metus. Jaučiau, kad būtų garbė dedikuoti šį „Yoni“ jai. Anksčiau niekada nebuvau buvusi Lietuvoje. Jaučiau stiprų artumą žmonių jautrumui. Vakarai ir Rytai, regis, susijungė į vieną, gyvybės ir kalbos būdą. Aš pati, būdama rytietės motinos ir vakariečio tėvo vaikas, jaučiau giminingumą Lietuvos žemei ir žmonėms. 

Simpoziumo kūrinys, kurio įgyvendinimas užtruko ilgiausiai

1994 m. vasarai artėjant į pabaigą, tarptautiniam skulptūros simpoziumui Europos parke pasibaigus, jo dalyviai išvyko. Tik Tei Kobayashi liko. Pasiliko ir rudeniui, tęsti nebaigto darbo. Gintaras Karosas prisimena, kaip pasibaigus simpoziumui skirtoms lėšos gelbėjo pati gamta, „prasidėjo grybų sezonas – pasigaminus miško teikiamų gėrybių simpoziumas tęsėsi toliau“. Menininkės kūrybinio sumanymo įgyvendinimo procesas buvo ilgas dėl techninių aspektų, detalių apdorojimo tuometine technika sudėtingumo (pragręžti siaurus akmenis jų nesuskaldžius...), kruopštumo reikalaujančio darbo. Tačiau Tei pasireiškė ir lietuviui ne taip įprastu bruožu – niekur neskubėti, užtruks tiek, kiek reikės. Menininkė su dėkingumu prisimena kūrybinį procesą Europos parke:

 Man padėjo įgudęs akmens apdirbėjas, turėjęs daugiau nei keturiasdešimt metų darbo šio patirties, ir Europos parko įkūrėjas, pats menininkas, Gintaras Karosas. Reziduojantis skulptorius Zigmas (Zigmondas Raicevičius), dirbęs asistentu į parką meno kūrinių kurti pakviestiems menininkams, suteikė man besąlyginės paramos: šlifuodamas akmenis kartu su manim nuo ryto iki vakaro, laikydamas juos, padėdamas man suvokti kolonų grožį. Jis rūpinosi mano kolonomis ir kai manęs nebuvo, netgi atstatė vieną, septynių metrų aukščio koloną, kuri buvo nuversta neatsakingų moksleivių. Jis atsiminė akmenų seką, spalvų dermę, raudono lietuviško granito, rožinio marmuro, balto marmuro, žalio nefrito. Atstatyta kolona Zigmas rūpinosi ir ją mylėjo. 

Aš niekuomet nepamiršiu meilės ir atsidavimo menui, kurį atradau Europos parke.

Atsilyginti svetingumu Tei Kobayashi turėjo progą, kai kitais metais Gintaras Karosas keliavo į Japoniją, į Hakonės muziejų po atviru dangumi, ir buvo pakviestas apsistoti menininkės namuose. Tai buvusi įsimintina viešnagė išskirtinės atmosferos sename vienuolyno name, supamame sodo, tykaus lietaus garsų. 

Išskirtinis meno kūrinio pristatymo visuomenei renginys

Skulptūros pristatymo renginio metu menininkė atliko performansą, kurio metu kalbėjo simboliais, kvietė įsiklausyti. Tai nebylus kalbėjimas, pasakantis juo daugiau, juo labiau žiūrovas pagaulus matomo vyksmo prasmei, juo daugiau gali suprasti kas perteikiama ir juo daugiau gali susieti su savo vidiniu pasauliu, išjausti:

Skulptūros pristatymo dieną aš suvyniojau vieną iš kolonų ir save į purviną gimimo medžiagą, panirau į tvenkinį, po vandeniu. Išlipau kitoje pusėje, žengdama per purvą, tempdama gimimo drabužį per tvenkinį, iš vandens. Purvinas šlapias gimimo drabužis (japoniškai vadinamas „Sarashi“) buvo kaip bambagyslė, jungianti mane su kolonomis, besitęsianti per tvenkinį. Jis buvo sunkus ir šlapias. Traukiant medžiagą, besistengiant išvynioti koloną tuo pačiu įvyniojant save, medžiaga suplyšo. Gamta nukirto bambagyslę. Garsas sklido saulėlydžio prietemoje. Tamsa nusileido ir orą užpildė tik plyštančios medžiagos garsas. Tautų atsiskyrimo. Nepriklausomybės skelbimo. Girdėjau žmones verkiant. Lietuva buvo vėl laisva. Ilgai lauktas Išsilaisvinimas.

„Performansas buvo išskirtinis, tokio dar nebuvo Lietuvoje. Įdomus, paslaptingas, ir skausmingas menininkės atlikimas buvo netikėta, ir šokiruojanti patirtis žiūrovams. Tei atvėrė naujus meno horizontus“ – prisimena Gintaras Karosas. 

Menininkei visuomet buvo svarbu kalbėti apie moterį, būtinybę moterims būti stiprioms ir laisvoms, nevaržomoms žalingų prietarų ir tabu. Apie valios, laisvo pasirinkimo galimybės turėjimą, o  pirmiausia – žinojimą, kad šią galimybę turime, apie moters jautrumo galią:

Deivės idėja, jos dieviškumo ištakos ir atskambiai visuomenėje, garbinusioje deives, Marijos Gimbutienės tyrinėjimų ir darbų dėka buvo geriau suprasti. Ji buvo lietuvė moteris, kuri suprato deivės grožį ir galią. Aš tikiu, kad pasaulis ėmė labiau priimti moteriškąją galią. Moters jautrumas yra gerbiamas, moteris yra kūrėja, meilės ir taikos puoselėtoja. Deivė palaimino šį pasaulį stebuklinga atjauta. 

„Menas yra nemirtingas“

1994 metais užsimezgusi Lietuvos ir Japonijos kultūrų draugystė nenutrūko iki pat šiandien. Karts nuo karto iš Japonijos atkeliauja jos ranka tušo technika kurtos atvirutės, pasikeičiama laiškeliais. Gera šiandien, praėjus kone trims dešimtmečiams, skaityti jautrius menininkės prisiminimus ir refleksijas:

Man garbė būti viena iš Europos parkui kūrusių menininkių. Esu laiminga būdama dalimi tos svajonės, kurią Gintaras Karosas turėjo prieš tiek daug metų, svajonės sukurti vietą, kur meno kūriniai, vienas šalia kito, kartu, kuria įkvėpimo ir grožio kupiną vietą. Menas yra nemirtingas. Aš jaučiu ramybę ir džiaugsmą žinodama, kad mano skulptūra gyvuos ilgiau nei mirtingųjų pasaulis. Šiandien aš matau „Yoni“ akmenines kolonas kaip linijas erdvėje. Metų laikų apibrėžimą. Gamtos apibrėžimą. Švelnų kūrybiškumo prisilietimą.  

Ši viena iš daugelio ir vienintelė tokia, Tei Kobayashi ir Europos parko istorija, prasidėjusi prieš 27 metus, tėra tęsinys ir atspindys amžius trunkančios, Deivės civilizacijos laikus siekiančios, amžinų vertybių istorijos. 

2021-ieji – Marijos Gimbutienės (1921–1994) metai Lietuvoje ir pasaulyje, UNESCO minima sukaktis. Šiemet minimos 100-osios garsiosios archeologės ir antropologės gimimo metinės.  

Europos parkas kviečia pažintį šiuolaikinį meną kitaip – neskubant, įsigilinant. Tai kitoks žvilgsnis į meno ir gamtos pasaulį Europos parke, kur galimi ne paviršutiniški, tačiau gilūs ir įsimintini asmeniniai atradimai.