Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų menininkų plenerų darbai

Menininkai iš Rusijos Europos parke kūrė akmens skulptūras. Aleksejus Ščitovas (g. 1976) pasirinko raudoną granitą ir iš jo iškalė veržlų „Gimimą“. Denisas Petrovas (g. 1972) iš pilko granito sukūrė „Torsą“.

1999 metais Europos parke kūrė trys menininkai iš Baltarusijos. Aleksandras Šapo (g. 1971) iš ąžuolo sukūrė „Kryžių“, primenantį lietuvišką koplytstulpį. Ksenija Poliakova (g. 1978) savo kūrinį pavadino „Žemės ir dangaus vaisiai“. „Dangumi plaukia debesys, iš jų pasipila lietus, žemė sugeria lietų, lietus perduoda impulsą naujai gyvybei šioje žemėje“, – sako menininkė.

Vladimiras Zlenko (g. 1975) iš akmens iškalė „Skarabėjų“, gulintį ant nugaros, pilvu į viršų. Toks menininko sprendimas atskleidžia vabalo bejėgiškumą ir jo pagalbos šauksmą. Skulptūros autorius teigia, kad jį įkvėpė Egipto mitologija. Į šį vabalą įsikūnydavo saulės dievas Chepris. Daugelyje tekstų Chepris vadinamas rytine, kylančia saule. Kiekvienas žiūrovas gali įsitraukti į „ryto saulės“ gelbėjimo procesą, apversdamas Vladimiro Zlenko sukurtą vabalą ant pilvo. Taip paprastai, nenaudodamas jokių techninių priemonių skulptorius įgyvendina judančios skulptūros idėją. Taigi kiekvienas, atverčiantis Cheprį ant kojų, padeda „ryto saulei“ tęsti savo kelionę.

Dvi Europos parke sukurtos ukrainiečių Andrijaus Lipovkos (g. 1981) ir Deniso Adamovičiaus (g. 1976) skulptūros yra labai panašaus meninio braižo. A. Lipovkos skulptūroje „Pavasario lygiadienis“ dvi aktyvios, iš smiltainio sukurtos figūros simbolizuoja du pasaulio pradus: vyrą ir moterį, „in“ ir „jan“, saulę ir mėnulį, vasarą ir žiemą ir t.t. Jų tarpusavio balansas kuria visatoje būtį ir harmoniją. A. Lipovkos skulptūroje viena figūra dalį savęs tarsi perduoda kitai. Rutulys, apskritimas, esantis tarp jų, yra iš tų dviejų figūrų sąveikos atsiradęs vaisius, gyvybė.

Denisas Adamovičius (g. 1976) teigia, kad jo skulptūroje „Erdvės judėjimas“ svarbi plastiškų ir dinamiškų ritmų priešprieša. Ji sukuria judėjimo efektą. Konservatyvios skulptūros tradicijos tęsėjai ukrainiečiai prisipažino, kad Europos parkas jiems tapo atradimu, paskatinusiu naujai pažvelgti į skulptūros meną, privertusiu pradėti kitaip mąstyti. Jauni skulptoriai Europos parke pamėgino išsilaisvinti iš stereotipų ir džiaugėsi atradę naujas kūrybos erdves.

Sukurti „Akmeninius veidrodžius“ bulgarą Nikolajų Koliazovą (g. 1971) įkvėpė Lietuvos gamta ir klimatas. Pasak autoriaus, „Akmeniniai veidrodžiai“ yra logiška jo kūrybos tąsa. Iš lietuviškų lauko riedulių sukurta skulptūra tarsi spinduliuoja šiluma ir ramybe. Ji harmoningai papildė ankstesnių darbų suformuotą aplinką. Atrodo, kad ji stovi čia mažiausiai šimtą metų.

Moldavas Mircėja Puskas (g. 1967) teigia savo skulptūrą pavadinęs „Ramybė“ dėl to, kad tuo metu mąstė apie dvasinius dalykus – savęs pažinimą, ramybės paieškas. Autoriaus nuomone, „žmogus turėtų atsigręžti į gamtą, nes ji – gyvenimo harmonijos šaltinis. Mes semiamės iš jos jėgų gyventi.“ Skulptūrai panaudotas metalas, akmuo ir ąžuolas (kuriam galbūt daugiau kaip 1000 metų). „Ramybės radimas“ sudarytas iš dviejų dalių. Viena jų simbolizuoja žmogų, kuris neturi ramybės ir nuolat kažko ieško. Kita – gamtą, priimančią žmogų į savo glėbį.